<$BlogRSDURL$>

Arturas Stories

Scrap paper for the collection of my stories

Thursday, September 12, 2002

Rugsėjo 11-oji įstrigo visam gyvenimui Sveiki, mano vardas Artūras Vaitaitis. Aš klaipėdietis, dabar gyvenu Niujorke. Nusprendžiau aprašyti tai, ką prisimenu apie rugsėjo 11-ąją.Pamaniau, kad šis rašinys galėtų būti įdomus klaipėdiečiams. Ačiū. Artūras Rugsėjo 11-oji prasidėjo, kaip man tada atrodė, nuo pikto juoko per radiją. Jį senokai aš naudojau vietoje žadintuvo, kurio įkyrūs signalai manęs nebeveikė, todėl pabusdavau tik nuo žmonių balsų. Specialiai pasirinkau laidą su skandalingai Amerikoje pagarsėjusiu vedėju Hovardu Šternu. Pabudau apie 9 valandą, kai H.Šternas trūkinėjančiu balsu rėkė apie Amerikos užpuolimą, kad į dangoraižius dvynius įsirėžė du lėktuvai. Aš pagalvojau, jog tai jo eilinis juokelis. Kaip pasirodė, tai buvo ne juokas. Už lango girdėjosi gaisrinių mašinų, skubėjusių į pietus link „dvynių“, sirenos. Per kitas radijo programas vedėjai susijaudinusiais balsais kalbėjo apie katastrofą Pasaulio prekybos centre, o per visus televizijos kanalus rodė rūkstančius dangoraižius. Miegas išgaravo. Į galvą atėjo mintis, kad jeigu tai iš tiesų rimtas užpuolimas, tai lėktuvai gali būti prikrauti bakteriologinio ginklo. Tokiu atveju į darbą važiuoti nederėjo, o reikėjo kuo greičiau dumti iš Manheteno. Sėdau į metro, pasiryžęs esant pirmiems apnuodijimo požymiams į viršų nepakilti. Išlipau 59-ojoje gatvėje. Jokių panikos požymių. Žmonės, susirūpinę savo reikalais, skubėjo į darbą. Aš dirbu centre, maždaug dešimt kilometrų nuo tragedijos vietos. Apie 10 val. priėjau 5-ąją aveniu. Tai plati, kertanti visą Manheteną gatvė. Iš jos atsivėrė baisus vaizdas į degančius namus dvynius. Gaisro dūmai temdė dangų. Šis vaizdas priminė filmo sceną arba košmarą, bet jokiu būdu ne realybę. Kažkokia moteris pasisuko į mano žvilgsnio pusę, suriko ir sustingo gatvės viduryje, mašinos sustojo, vairuotojai ir pėstieji pasuko galvas į užtemdytą dangų. Aš suskubau į darbą (finansinių naujienų agentūrą), kur tikėjausi išgirsti įvykio smulkmenas. Nesuspėjau praeiti „CBS“ studijos 59-ojoje gatvėje, kai televizijos ekranuose, pakabintuose ant šio pastato, parodė, kaip krenta pirmasis dangoraižis. Reikėjo tik paėjėti porą žingsnių į šalį, kad dūmų debesį pamatytum savo akimis. Supratau, jog žuvo labai daug žmonių. Pradėjau skambinti savo draugams, kurie dirbo „Wall Street’e“, visiškai netoli nuo griuvusio pastato. Telefonai tylėjo. Darbe visi prilipo prie „CNN“ ekranų, kurie be perstojo rodė katastrofos vaizdus. Visa tai atrodė nerealu, nors prieš 5 minutes aš pats tai mačiau savo akimis. Aš pasakiau, kad bokštas griuvo, ir mano kolega Tonis pasitikslino: “Jau antras?”. Taip sutapo, kad tuo metu griuvo ir antrasis bokštas. Sklandė įvairūs gandai, kad užpuolė Baltuosius rūmus, kad ore skraido 50 užgrobtų lėktuvų. 15-ajame aukšte įrengė naujienų studiją ir netrukus ten susirinko apie 60 žmonių. Perdavė, kad ore yra dar du teroristų užgrobti lėktuvai. Dingo signalai mobiliajame telefone, kadangi ryšio imtuvas buvo įrengtas griuvusio dangoraižio viršuje. Nuo 15-ojo aukšto matėsi tuščia gatvė ir Harlemo(East River) tiltas. Tačiau vietoj mašinų juo judėjo žmonės. Jie bėgo iš Manheteno, ir tiltas buvo užtvindytas žmonių lavinos. Mes taip pat nusprendėme kažkaip pasiekti namus. Metro dirbo, buvo tik uždaryti tiltai, todėl namo grįžau be nuotykių. Iš namų paskambinau savo merginai, nuraminau ją. Tuo metu atsinaujino mobilus ryšys, ir man pavyko sužinoti, kad mano draugms viskas gerai. Mes susitarėme susitikti vakare ir išklausyti prezidento kreipimosi. Apie 19 val. perpildytame bare suradau draugus. Visi buvo sukrėsti to, kas įvyko. Taip pat džiaugėmės, kad išlikome gyvi. Viena mergina pasakojo, kad ji ne tik matė, kaip žmonės šoko per griūvančio dangoraižio langus, bet ir girdėjo. Žmogaus kūno smūgis į asfaltą buvo toks garsus, kad jis buvo girdimas už kelių gatvių. Kito vaikino pažįstamas dirbo rytiniame dangoraižyje ir jį išgelbėjo tai, kad jis vėlavo į darbą. Siaubas ir džiaugsmas susimaišė, ir tai tapo šios juodos dienos kulminacija. Prezidento kalbą visi išklausė labai įdėmiai, suvienyti patriotizmo. Prezidentas joje užsiminė apie atpildą. O kitą dieną buvo rugsėjo 12-oji.
posted by Arturas  # 2:35 PM

Archives

09/01/2002 - 10/01/2002   09/01/2003 - 10/01/2003   11/01/2003 - 12/01/2003   02/01/2004 - 03/01/2004   03/01/2004 - 04/01/2004   03/01/2005 - 04/01/2005   06/01/2016 - 07/01/2016  

This page is powered by Blogger. Isn't yours?